Baneris reklama  elady.lt diržai po gimdymo  pizap.com14733584773881  lediforma geraaugti baneris   kirptas

Nenoriu dalintis – mušuosi! Ką daryti?

Zaidimas kartuNeretai atsitinka, jog „pūkuotas“ ir mielas kūdikis, 1.5-4 metų tampa tikru mušimosi meistru. Vos tik kas, jis nesibodi pakelti rankos arba žaislo prieš kitus vaikus ar net tėvus, todėl tėvams šis naujas vaiko įgūdis tampa tikru iššūkiu, tiek kontroliuojant save, tiek stengiantis perauklėt „mušeiką“.

Iš tiesų, tai visiškai normali tokio amžiaus mažylių savybė, o tėvų pareiga ir tikslas, kad iš šios savybės vaikas pamažu išaugtų žinodamas, kad yra ne blogas mušeika, o geras žmogus, mokantis kontroliuoti savo jausmus ir emocijas bei užmegzti visaverčius santykius su kitais žmonėmis.

Kaip šią tėvišką pareigą įgyvendinti?


Sunkiu momentu tėvams susitvardyti turėtų padėti žinojimas, jog nebrandžios vaiko smegenys negeba kontroliuoti impulsų ištikus stipriam jausmų proveržiui. Kai vaikas kažko labai nori ar nenori, jis visomis išgalėmis to sieks – jei reiks, stums, trenks ir kitaip kovos prieš jam trukdantį vaiką ar suaugusį. Tai, kad vaiko empatijos jausmas kitam dar neišvystytas nedaro jo blogu žmogumi – tai daro jį tiesiog normaliu tokio amžiaus tarpsnį išgyvenančiu žmogumi.

Mušasi vaikai dėl daugybės priežasčių ir jų įvairovė kiekvienu atveju verčia tėvus elgtis skirtingai: vienaip derėtų reaguoti į vaiko mušimąsi, kai juo vaikas akivaizdžiai reikalauja stokojamo tėvų dėmesio, kitaip kai taip reiškia nuovargį ar alkį, dar kitaip, kai jo pykti sukelia ir muštynes paskatina nenoras dalintis žaislais ir daiktais su kitais vaikais. Būtent apie pastarąjį atvejį šį kartą ir norėtųsi pakalbėti išsamiai bei pasidalinti įvairių pasaulio psichologų įžvalgomis, kaip į tai reaguoti, kaip padėti vaikui šią savybę kuo konstruktyviau išgyventi.

Ką 1,5 – 4 m. amžiaus vaikui reiškia dalintis? Jam dalintis – vadinasi, kažkam atiduoti ir nebeturėti pačiam arba turėti mažiau. Neverta net bandyti tokiam mažyliui aiškinti apie dalinimosi džiaugsmą ar karmos taškus, nes jo smegenys ir visiškai tokiam amžiui normalus didžiulis jo ego šios informacijos tiesiog nepriims, kaip visiškai nesuprantamos. Taip pat šiukštu negalima ir versti dalintis – kuo daugiau versime ar net išgriebsime žaislą iš jo rankų per prievartą, tuo labiau vaikas nenorės dalintis ir pats atiminės žaislus iš kitų vaikų.

Taip nutinka todėl, kad versdami dalintis, kai vaikas nenori, verčiame j5 jaustis nesaugiu – „Jei iš manęs bet kada gali paimti mano mylimą žaislą, nepaisant mano nuomones, tai galbūt kitą dieną kažkas taip pasiims ir mano mylimą mamytę?“. Ar labai saugiai jaustumėmės patys, jei normali praktika tarp suaugusiųjų būtų tokia – ateina bet kokią dieną draugas į namus ir sako: „Jūsų namas gražesnis nei mano, todėl pagyvensiu kurį laiką pas jus.“ arba „Šiandien aš pasiimu jūsų automobilį, man jūsų mama leido.“. Aišku, situacija atrodo kvaila ir absurdiška, nes suaugusieji taip nesielgia, bet būtent lygiai taip atrodo vaikui jo situacija su jo žaislais ir kitu vaiku. Čia svarbu prisiminti, jog vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje ir jiems galioja tos pačios taisyklės, kurios galioja visiems. Plačiau apie tai skaitykite „Dalintis ar nesidalinti? Štai kur klausimas!“.

Geriausia kas prievartinio dalijimosi atveju nutiks – tai vaikas susikurs slogų dalinimosi jausmą ir niekada nebus dosnus, o blogiausiu – taps agresyvus kitiems. Pasak psichologų atliktų studijų, vaikai, kurie buvo visada verčiami dalintis neatsižvelgiant į jų norą, galiausiai dalinasi nesipriešindami, kai tą mato suaugusieji, tačiau likę vieni su vaikais, žaislus iš jų atiminėja daug agresyviau ar tiesiog agresiją jiems išreiškia visai be priežasties. Todėl svarbu suprasti, kad tik kai vaikas pats savo noru atiduoda žaislą laukiančiam vaikui – tik tada pradeda formuotis ir augti dosnumo jausmas ir malonumas dalintis. Kuo dažniau vaikas turi galimybę turėti žaislą tiek, kiek jam norisi, tuo labiau mažėja jo egoizimas, nes jis paprasčiausia supranta, kad tik jis kontroliuoja, kiek galės žaisti ir niekas nereikalaus atiduoti per prievartą, o augant (apie 4-5 metus) jam pačiam darysis aišku, kad geri socialiniai santykiai ir linksmas žaidimas kartu su draugu yra kur kas svarbiau ir linksmiau, nei godumas. Tą galiu užtvirtinti ir mūsų šeimos patirtimi – skirtumas tarp to, kaip mūsų dukra žaislais dalindavosi būdama 1.5 metų ir dabar, būdama 3.5 metų – yra tiesiog milžiniškas!

Žinoma, neįmanoma, kad kiekvienas vaikas visada gaus, ko nori ir tiek ilgai, kiek nori, nepaisant šalia klykiančio kito vaiko ir jo mamos akių įsmeigtų į nesidalinančius. „Mušeikos“ tėvai šalia yra tam, „nuskriaustų vaikų mamoms neleistų atimti žaislo iš nesidalinančio vaiko ir tam, kad pamažu mokytų savo vaikus kaip reikia dalintis ir kaip tokiose situacijose elgtis.

Mokant vaiką dalintis svarbu neleisti jam suabejoti jo paties saugumu ir neversti jo jaustis blogu žmogumi. Kaip tą daryti?

- Savo nuosavais žaislais vaikas neprivalo dalintis. Jei žaislų dalybų drama ištiko Jūsų namuose su Jūsų vaiko žaislais – vienareikšmiškai, duoti žaislą ar ne, sprendžia tik Jūsų vaikas! Tai yra JO žaislas ir jūs galite tik bandyti patarti ir paskatinti, bet nešantažuoti ir juo labiau neatimti prievarta. Juk jūs irgi patys sprendžiate, kam skolinate savo daiktus, niekas už jus to nedaro (tikiuosi! :) ), todėl ir vaikas turi pilną teisę tą daryti. Tuo tarpu, ką dažniausiai mes sakome vaikui tokioje situacijoje, kai svečiuose esantis vaikas nori jo žaislo: „Būk gerutis, duok žaisliuką Mildutei, ji juk mūsų svečias, tu kasdien su juo žaidi, neliūdink jos.“ ir vaikui nesureagavus į mūsų gailestingą kalbą, išplėšiame iš rankų ir paduodame svečiui. Toks elgesys yra nederamas dėl aukščiau aprašytų priežasčių, o tikrasis sprendimas galėtų būti – vietoje žodžių „duok“, „dalinkis“, vartokite žodį „apsikeiskite“. Pastarasis žodis reiškia, kad ir vaikas kažką gauna, o ne tik atiduoda, todėl jam gali būti lengviau susitaikyti su dalybomis. Ir visgi, jei vaikas nenori ir apsikeisti – turite jį palikti ramybėje, o svečią turi imtis raminti jo mama (patarimai jai – žemiau). Labai gerai, jei svečias bus atsinešęs savo žaislų, tada yra labai didelė tikimybė, kad burtažodis „apsikeiskite“ tikrai suveiks ir apsieisite be muštynių! Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mums tai yra pagelbėję ne vieną ir ne du kartus, todėl šį metodą priskiriu prie išties veiksmingų.

- Dar vienas svarbus dalybų savo namuose aspektas – dar prieš ateinant svečiams į namus, su vaikučiu aptarti, kurie žaisliukai yra jo patys mylimiausi ir kuriais jis tikrai nenorės dalintis bei paraginti juos padėti atskirai, bet jei vaikas nesutiks, svečiui bandant imti tos kategorijos žaislus, galime drąsiai pačiam įsikišti į konfliktą dar prieš jam įsiplieskiant, pasakant, kad tai mylimiausi vaiko žaislai, ir jais jis nenori dalintis (jei pats vaikas dar negali to pasakyti).

Taigi, elgesys, kai vaikas nesidalina savo nuosavais žaislais, gana paprastas, bet daug daugiau pastangų reikalauja elgesys, kai jūs patys esate svečiai kituose namuose arba apskritai išeinate į bendras susibūrimo vietas, kur žaislai yra kažkieno kito arba visų (žaidimų kambariai, mokyklėlės, o idealiomis sąlygomis taip turėtų elgtis ir auklėtojos darželiuose). Prieš aptariant veiksmų planą tokiais atvejais, svarbu paminėti vieną aspektą – mažiems vaikams mažai pažįstami, ar netgi pažįstami žmonės, bet kai jų yra daug, kelia stresą, nesaugumo jausmą, o tada jis tampa mažiau pakantus ir geranoriškas kitam, esančiam šalia. Todėl jeigu vaikas dar visai nekalba ir dėl to daug sunkiau komunikuoti, rekomenduotina kurį laiką privengti tokių vietų – tiesiog sutaupysite ir savo, ir vaiko nervų ląstelių.

- Paruošti vaiką situacijai. „Kai nueisime, pas kaimynę, tu žinai, kad ten bus du vaikai Tomas ir Tadas, ir kad jūs visi drauge žaisite kieme. Aš visada būsiu šalia, jei tau manęs reikės. Jei tu norėsi žaislo, kurį turi kitas vaikas ir tau nepavyks susitarti, ateik pas mane ir aš tau padėsiu pasikalbėti ir apsikeisti žaislais, o jei tu supyksi, ateik pas mane ir aš tau padėsiu tai iškęsti. Jei tu pamirši ir mušiesi – mes tiesiog turėsime išeiti“. Dėl to, kad siūlote tokio amžiaus vaikui pagalbą sprendžiant problemą bei įsikišate į konfliktą, vaiko tikrai nemokys būti nesavarankišku ir nemokančiu išspręsti problemų – priešingai, jūs ir esate tas žmogus, kuris tokio amžiaus vaiką moko ir rodo pavyzdį, kaip, užuot mušantis, galima rasti taikių sprendimo būdų – atėjus laikui, vaikas šį elgesio modelį pritaikys jau ir be tėvų pagalbos.

- Būti šalia vaikų. Praneškite kitoms mamoms, kad jūs turite būti šalia savo vaiko, nes dabar periodas, kai jis atiminėja daiktus ir mušasi, tad norite apsaugoti tiek savo, tiek jų vaikus.

- Ugdyti derybų įgūdžius. Būdami šalia ir nuolat stebėdami vaikų žaidimą, iš anksto pamatysite savo vaiko ketinimus ir užbėgant už akių mušimuisi, pamokysite derybų ir susitarimo įgūdžių: „Matau, labai nori šio dinozauro. Jį dabar turi Tomas. Gal paklauskime Tomo, ar galėsime jį paimti, kai jis nebežais? Tomai, ar duosi mums šį dinozaurą, kai baigsi žaisti? Ačiū.“ „O gal paklauskime Tomo, gal jis norės šio konstruktoriaus, su kuriuo žaidi, ir jūs apsikeisite. Galbūt ir ne, bet pamėginkime.“ Būtent šis būdas mūsų dukros atveju buvo itin veiksmingas – tiesa sakant, užteko vos kelis kartus paaiškinti, kad jei vaikas dabar neduoda žaislo, reikia susirasti kuo užsiimti, o vėliau ir vėl paklausti – galbūt dabar jau duos, ir ji tuojau pat suprato šią sistemą ir jau be mano įsikišimo netrukus pati taip spręsdavo kito vaiko nenorą dalintis žaislu. Tiesa, juokinga iš šalies buvo matyti, kai kartais tuo „kitu užsiėmimu“ ji žaisdavo vos minutę ir vėl grįždavo pas draugą su tuo pačiu klausimu – nežinau, ar dėl to, kad kitą vaiką taip dažnai kartojamas klausimas tiesiog „palauždavo“, ar jis tikrai nebenorėdavo žaisti, bet žaislą mūsiškė tokiu būdu „išsikovodavo“ gana greitai :) .

- Nuraminti, kai derybos nepavyksta. „Matau, kaip stipriai tu nori to dinozauro, sunku matyti, kaip kažkas su juo žaidžia, tikrai sunku laukti. Tomas sakė, kad tikrai duos, kai jis baigs“.

- Mokyti kontroliuoti dėmesio sutelkimą, padedantį kontroliuoti veiksmus. „Kol Tomas žaidžia, padarykime iš kaladėlių namą dinozaurui, kad jis turėtų kur gyventi, kai Tomas tau jį duos“.

- Būti pasirengus isterijai. Labai gali būti, kad net ir visos įdėtos pastangos vis tiek pasibaigs ašaromis, klykimu ir dinozauro reikalavimu. Ir tai normalu. Jums teliks apkabinti ir pasakyti, kaip vaiką suprantate ir leisti išreikšti savo liūdesį verkimu. Švelniai ir pozityviai palaikant jo būseną, parodysite jam, kad jums svarbu, kad jo emocijos yra normalios ir kad jis yra mylimas net ir kai yra piktas bei nuliūdęs.

- Neleisti kito vaiko tėvams versti savo vaiko dalintis. Negalite leisti, jog Tomo tėtis, pamatęs, jūsų vaiko verksmą, prievarta išgriebtų iš Tomo dinozaurą ir duotų jūsiškiui – Tomui, o taip pat ir jūsų vaikui, tai bus pamoka, kad verkimu ir kritimu ant žemės gali gauti, ką nori. Todėl stiprios isterijos atveju, teisingiau būtų savo vaiką išsinešti į atokesnę vietą ir ten su juo būti, jį guodžiant ir raminant.

- Neignoruoti vaiko skausmo. Ignoruojant vaiko skausmą dėl negaunamo daikto ar dar blogiau, pasijuokiant, kad verkia dėl niekų, tik dar labiau padidinama agresija kito vaiko, turinčio dinozaurą, atžvilgiu. Tuo tarpu, užjauta, supratimas ir leisdamas išgyventi emociją, leidžia vaikui sumažinti stresą, atsipalaiduoti, ir netgi mažiau norėti to žaislo. Paprastai tokiu metu gavus svarbaus mamos dėmesio ir ryšio, problema dingsta ar bent apmažėja.

- Jei vaikas vis tiek mušasi, guosti nukentėjusį. Atskyrus savo vaiką nuo to, kurį jis mušė, ir laikant jį, visų pirma, dėmesį kreipti į nuskriaustąjį, sakant: „Aš labai atsiprašau, tau tikriausiai labai skauda… Ieva labai atsiprašo, kad taip pasielgė, ji buvo nusiminusi ir pamiršo, kad reikia paprašyti ir kalbėtis, ar ne, mieloji?“ Jei jūsų vaikas nurimęs, kad galėtų apkabinti, pritarti jūsų žodžiams, lai taip ir daro, jei ne – neverskite jo, o išsiveskite į kitą patalpą išgyventi emocijų ir nusiraminti, žinoma, eikite kartu su juo. Jei nepavyksta greitai nurimti – tiesiog atsisveikinkite ir išeikite kartu su vaiku namo.

- Nebepriekaištauti vėl ir vėl. Išėjimas iš svečių / žaidimų kambario jau yra pasekmės pajautimas. Dabar vaikui reikia užuojautos ir pagalbos suprasti, kad su jo emocijomis viskas gerai: „Tu taip įsiutai ir supykai, kad mes turėjome išeiti. Visiškai normalu norėti dinozauro ir dėl jo šitaip supykti, tačiau dėl to muštis – negerai. Turi kalbėtis ir prašyti, o ne muštis. Žinau, tu maža ir tau sunku prisiminti, bet tu augi ir tau kaskart bus vis lengviau, o kol kas aš tau padėsiu prisiminti.“

- Pasidžiaugti ir pagirti kaskart, kai vaikui pavyksta susivaldyti. „Tu nori šio žaislo ir gražiai jo prašai, o ne griebi iš rankų! Nuostabu, turėtumei savimi didžiuotis!

- Mokyti empatijos iš kasdienių pavyzdžių. Pagrindinis motyvas, dėl ko nemušame kitų – jiems skauda, liūdna, t.y. jie tada jaučia blogus jausmus. Parodykite įvairių pavyzdžių kasdienybėje, kaip atrodo vaikai, kai blogai jaučiasi: „Įdomu, kodėl ši mergytė taip verkia vežimėlyje, kas ją taip nuliūdino?“, „Oj, Rasa pargriuvo, jai tikriausiai labai skauda… Kaip manai, ar jai būtų geriau, jei mes ją apkabintume?“

- Mokyti, kaip išreikšti emocijas, kai vaikas puikios nuotaikos. „Padarykim supykusių veidelius, kaip tu darai, kai supyksti?“, „Kai būna labai pikta, padeda štai toks kvėpavimas…“ Ir kai vaiką kažkurioje vietoje ištinka pykčio priepuolis, priminkite jam tai, ko mokėte, kai buvo geros nuotaikos.

Tai nereiškia, kad kartą su tėvų pagalba įvykdęs tokį veiksmų planą, kitą kartą vaikas šiuos veiksmus jau gebės atlikti pats – vieniems vaikams gali užtekti kelių kartų, kitiems keliolikos, dar kitiems gali ir keliasdešimt prireikti. Bet tėvams nuosekliai laikantis nuostatos, kad mušimosi periodas yra normalus ir, kad tik savo paties elgesiu galima vaiką išmokyti geriausiai – anksčiau ar vėliau tikrai pavyks, ir bus matomas akivaizdus vaiko elgesio skirtumas dalybų metu.

Tiesa, daug paprasčiau ir greičiau „mokslai“ sekasi tiems vaikams, kurie jau kalba ir gali reikšti mintis – mūsų dukra kalbėti pradėjo dar neturėdama 1.5 metų, o būdama 2 metų ji jau kalbėjo pilnais, suaugusiems žmonėms būdingais sakiniais, tad gali būti, kad ir derybų meną dėl to įsisavino gana greitai bei konstruktyviai. Kita vertus, net ir puikiai kalbant ir žinant, kaip derėtų elgtis, pasitaikydavo (ir vis dar pasitaiko!) atvejų, kai vietoje žodžių, ji visgi imasi veiksmų, tačiau nereikia to išsigąsti ar manyti, jog vaikas tą daro specialiai – juk ir mums būna dienų, kai „nelaiko nervai“ ir nepavyksta susivaldyti situacijose, kuriose paprastai lengvai tvardomės. Tokiais atvejais telieka ir vėl priminti, tai, ką vaikas jau žino.

Gyvenantiems „muštynių“ etape norisi palinkėti daug daug kantrybės, nes tas momentas, kai jie patys ima suvaldyti situaciją be agresijos, tikrai yra jos vertas!

www.jievaikai.lt 

Prisijungti

Registruotis


Renginiai

Rugsėjis 2017
Pr A T K P Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30

UAB PROSAPIA PROJEKTAS LIETUVOJE baneris1baneris220x140Baneris Esvita Copypizap.com14756894822121pizap.com14691268044221pizap.com14696302983521pizap.com14691267668501pizap.com14709872442341fd5aca24ec871d259dc8aac15e18a614814f409cAL logo spalva 1 page 001gera augti