Baneris reklama  elady.lt diržai po gimdymo  pizap.com14733584773881  lediforma geraaugti baneris   kirptas

Dalintis ar nesidalinti? Štai kur klausimas!

DalybosDalintis ar nesidalinti? Klausimas vertas milijono.

Analizuojant poreikį ir gebėjimą dalintis, man niekaip nepavyksta „suvesti galų“. Nerandu nei logiško visuomenės požiūrio paaiškinimo, nei nuoseklumo, nei nieko. Mano akimis, dalijimosi reikalas yra absoliučiam chaose.

Kur logika? Mokom savo vaikus savininkiškumo ir materializmo, ugdome daiktų saugojimo, tausojimo, nuosavybės įgūdžius tuo pačiu metu mokydami savo „turtus“ atiduoti kitiems.


Pasikalbėkime pavyzdžiais.

Saugok tai, ką turi:
– Gražiai susidėk žaisliukus.
– Pirma gražiai susidėk į lentyną, o tik paskui imk kitą.
– Čia ne tavo, neimk.
– Grįždamas namo viską susirink, susidėk, nepalik kieme.
– Atiduok broliui mašinėlę, čia jo.
– Nesuplėšyk! Nesulaužyk!
– Kur palikai? Kur pasidėjai?
– Pamesi / sulaužysi ir nebeturėsi.
– …
– …

Dalinkis:
– Duok draugui pažaisti.
– Nieko, tegu paturi, nuplausim / pataisysim.
– Duok broliui pažaisti.
– …
– …

Ir vaikui visai nebeaišku. Jei aš privalau daiktus saugoti ir laikyti gražiai, nes, jei kas atsitiks, nebeturėsiu, kaip gali būti, kad juos duočiau savo mažam broliui, kuris juos mėtys, daužys, volios, laižys ir pames kažkur po lova?

Vaikui tas pats. Jei prarasi mašinėlę ir jos nebeturėsi, tuomet ir saldainį atidavęs draugui nebeturėsi. Ir šis neturėjimas nebus gražus ir geras. Toks neturėjimas yra persmelktas kalte, baime ir savivertės mažėjimu – „Aš neišsaugojau savo daikto, todėl dabar neturiu. Aš nesugebu išsaugoti. Aš blogas.“.

Arba dar gražiau.

Suaugusiųjų požiūris į dalijimąsi:
– Neimk mamos telefono.
– Neliesk papuošalų.
– Čia yra mano kompiuteris.
– Čia mano mašina, o čia tėčio.
– Ne, negaliu paskolinti.
– O kas man už tai?
– Lieki šokoladą / vyno skolingas.
– …
– …

Jei atvirai, mane ištinka neviltis kai pamatau kažką prie savo kompiuterio ar telefono arba ieškant kažko mano drabužių spintoje. Stipriai tikiu, jog turiu teisę kai kuriuos daiktus turėti tik sau. Tarkim automobilio man negaila, galiu dalintis. Bet suprantu ir tuos, kurie nenori kaimynams savojo paskolinti savaitgaliui (kaimynų automobilis remontuojamas, o mes turim du).

Bet niekaip nesuprantu kuo vaikų „smėlio dėžė“ skiriasi nuo suaugusiųjų „smėlio dėžės“. T.y. nesuprantu, kod4l vaikai privalo dalintis viskuo, o suaugusieji – ne.

Dalijimosi – nesidalijimo temoje, išskirčiau du svarbius momentus.
1. Kuo džiaugsmas turėti skiriasi nuo baimės prarasti?
2. Žmogaus teisė pačiam nuspręsti kuo, kiek ir kada noriu dalintis.

1. Kuo džiaugsmas turėti skiriasi nuo baimės prarasti?

Ne tik baimės, bet ir kaltės, gėdos prarasti. Jei nesugebi išsaugoti esi menkesnis, neatsakingas, žioplas, lengvai apgaunamas, užmaršus, tavim lengva manipuliuoti, viską išvilioti, apgauti. Jei nesugebi išsaugoti – negali savimi pasirūpinti. Jei nemoki išsaugoti daiktų, kaip eisi į mokyklą? Viską prarasi! Viską visi žmonės iš tavęs atims! Kaip tu gyvensi? Maždaug tokia nuomonė yra populiari apie tuos, kurie nemoka išsaugoti to, ką turi. Gebėjimas išsaugoti savo daiktus, ugdomas inicijuojant baimę, kaip viskas bus, jei nemokėsi saugoti. Mes mokom, o vaikas kuo atsakingiausiai ir pareigingiausiai mokosi. Bijo. Jaučia kaltę. Ir saugo. Desperatiškai. 10 min. paskolinti draugui mašinėlę, reiškia 10 min. gėdos ir nevilties, jog esu niekam tikęs. 10 min. įtampos, vilties, kad gal vis tik pavyks mašinėlę atgauti ir vėl tapti didžiu žmogumi. Vaikas iš prigimties neturi savininkiškumo ir daiktų saugojimo įgūdžio. To jis išmoksta stebėdamas aplinką. O po to, kai išmoksta saugoti, iš jo reikalaujama dalintis.

Skamba juokingai? Bet tai tiesa. Vaikai, o dažnai ir suaugę, nesupranta išvedžiojimų, išimčių, o, bet tačiau, jeigu… Jie mokosi iš suaugusiųjų. Žiūri, stebi, analizuoja, daro išvadas ir mokosi.

Kaip atrodo džiaugsmas turėti? Tai džiaugsmas, pasitenkinimas momentu. Dabar. Be baimės ar kaltės po kurio laiko nebejausti džiaugsmo konkrečiu daiktu. Džiaugsmas lieka ir plinta. Patirto džiaugsmo niekas niekada neatims. Tai savotiška karuselė. Tam, kad būtų smagu ja suktis visai nereikia suktis nuolat. Apvažiavai kelis ratus ir užleidi vietą kitam. Kitą kartą vėl apvažiuosi kelis ratus. O laimė. Jaudulys. Azartas. Vėjas plaukuose. Jis įsitaiso ir lieka visai nepriklausomai nuo to, ar konkrečiu momentu sėdi karuselėje, ar ne. Bent jau aš visuomet nusišypsau net ir nuotrauką karuselės pamačiusi. Lygiai taip su daiktais. Tam, kad jie teiktų laimę, nebūtina juos nuolat rankoje ar gražioje spintelėje laikyti. Daiktas kito rankoje niekaip neatima ir nesumažina mano laimės. Gerumo ir laimės užteks visiems. Galiu ir noriu dalintis. Be kaltės ir baimės, kad neužteks man pačiam.

Neįmanoma tuo pačiu metu nuoširdžiai džiaugtis turėjimu ir bijoti praradimo skausmo.

2. Žmogaus teisė pačiam nuspręsti kuo, kiek ir kada noriu dalintis.

Taigi. Pirmasis žingsnis, ugdyti laimę turėti, įgyvendintas. Kai nėra baimės prarasti, žmogus natūraliai nesaugo tarsi sarginis šuniukas savo daiktų. Jis jais džiaugiasi ir leidžia džiaugtis kitiems.

Antrasis žingsnis yra sprendimas kuo noriu ir galiu dalintis, o kuo – ne. Pradėti vertėtų nuo to, kad tai yra kiekvieno asmeninis sprendimas įtakotas daugybės vidinių dalykų. Visų pirma prieš tai buvusio punkto. Dar savivertės, meilės sau ir pasitikėjimo savimi bei pasauliu didumo. Aplinkos. Namų. Patirčių. Bet iš esmės dalintis ar ne, sprendžia kiekvienas asmeniškai. Ir bet kuriuo apsisprendimo atveju gauna pamoką. Džiaugsmo duoti ar kančios prarasti. Ar reikėtų savo vaikus apsaugoti nuo gyvenimiškų pamokų? Apie tai skaitykite „Padėti vaikui ar leisti „susimauti“?“.

Ar reikėtų mokyti dalintis viskuo? Klausimas filosofinis Motina Teresė pasaulyje buvo viena vienintelė. Bet greičiausiai ir ji turėjo kažką, nors ką tik sau, kad ir tėvų nuotrauką.

Gyvenant čia, šioje kasdienybėje, kiekvienas mūsų nepriklausomai nuo dydžio, turime teisę kai kuriuos dalykus turėti tik sau. Ir tai ne būtinai bus pats brangiausias žaislas. Tai gali būti vakar su močiute parke rinkti kaštonai ar sumiegotas, suniurkytas, neatplaunamai murzinas miego žaisliukas. Gali būti ir mašinėlė sunkiai atkovota iš brolio. Į nesidalijamų daiktų sąrašą gali pakliūti bet kas. Vaikas tam turi motyvą. Maža to, vaikas turi pilną teisę nesidalinti dabar. Gal po valandėlės dalinsis. O gal tik rytoj. Ir tai yra gerai.

Aš, vertindama dalijimosi – nesidalijimo faktą, pirmiausia vertinu ar apsisprendimas yra įtakotas džiaugsmo turėti, ar baimės ir kaltės prarasti.

Džiaugsmo turėti ir dalintis linkime!

http://jievaikai.lt/

Prisijungti

Registruotis


Renginiai

Lapkritis 2017
Pr A T K P Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30

UAB PROSAPIA PROJEKTAS LIETUVOJE baneris1baneris220x140Baneris Esvita Copypizap.com14756894822121pizap.com14691268044221pizap.com14696302983521pizap.com14691267668501pizap.com14709872442341fd5aca24ec871d259dc8aac15e18a614814f409cAL logo spalva 1 page 001gera augti